Apie mane

Kiekvienas skaitytojas turėtų stovėti prieš Knygą taip, kaip Mozė stovėjo prieš degantį krūmą, atidžiai klausydamas ir rengdamasis apreiškimui, priversiančiam tautas pamiršti ankstesnes nuostatas. Lyg Knyga būtų kalnas ar bent jau neįsivaizduojamo dydžio medis. Ir kodėl jis turi stovėti kaip teisme, kur tuoj prasidės jo apkaltos procesas? O gal čia bus teisiamas teisėjas, t.y. autorius ? Kas gi liudija prieš save? Tik tas, kas viliasi gailestingumo. Bet aš netikiu juo.
Nežinomas autorius

Jeigu šiandien man sunku nuspręsti iš kokios patirties ši emocinė pastraipa ar net ši eilutė kaip savijauta – minties nuotrupa ar tiesiog nebaigta mintis – laikraščio, žurnalo gabaliukas, nuplėštas siūlams suvynioti, naudojant popieriaus gniužulėlį vietoj medinės fabrikinės ritės – ar atvynioję siūlą – surasime, suprasime istorijos arba, sakysim, ligos, pradžią kaip prasmę?

Juk, kiek pamenu, mano močiutė saugojo prieštvaninius žurnalus vokiečių kalba, na, tik iš dalies todėl, kad jie buvo „gražūs“ – tikrai nematytas ir retas dalykas bent mano tėvo skurdžioje ir provincialioje gimtinėje. Paveiksliukai, be abejonės, buvo skirti papuošti pasoginės komodos vidų, taigi popierius anuomet neturtingame vienkiemyje buvo retas daiktas, todėl itin vertingas, bet ne dėl teksto, retai kieno paskaitomo, o dėl grožio jame atvaizduotų ponų ir ponių ir jų aprėdų.

O ir kas iš to, jeigu tuos tekstus imtų šiandien ir pabandytų kas perskaityti? Koks „sielos žinovas“ – kunigas, psichoterapeutas ar detektyvas,- galėtų atspėti ką nors iš to išlikusio atsitiktinio laiko fragmento?
Nebent koks senųjų knygų žinovas nustatytų popieriaus kilmę ir metus. Bet net ir perskaitęs visą tekstą, gerokai pasirausęs užsienietiškų bibliotekų archyvuose, jis greitai suprastų, jog įvykiai, aprašyti ir iliustruoti aname leidinyje nieko bendra neturi nei su mano senolės gyvenimu nei su mano paties vaikyste.

Todėl nematau priežasties ieškoti komodoje vadinamosios pradžios, ir apskritai manau, kad bet kokia pradžia, ar pasakius tiksliau – labai dažna pradžia – yra tik istorijų pasakotojų išsigalvojimas. Nors pastarieji lengvai apeina, užmaskuoja tai visiems priimtinais burtažodžiais kaip antai „seniai seniai “ arba „anuo metu“ ir panašiais triukais, kurių pakakdavo kaip paklodės ant sienos ir neišmintingo mokėjimo dėlioti pirštus, kad visi vaikai aiškiai išvystų kiškius ir lapes, vilkus ir raganas.

Už kiekvieno pojūčio, minties, skonio sprendimo – slypi tavo asmeninės patirties citata kaip asmeninis psichofizinis įvykis, nors visiškai neaišku nei kur ta vieta, nei kur tas įvykis iki šiol buvo paslėptas, kaip neaišku ir tai, kaip atrasti kitą, susijusį su juo ar visiškai nuo jo atsietą.

Mechaniškai padaryti tai dažniausiai yra neįmanoma. Kaip ir knyga nėra vien raidės ir jų junginiai, kableliai ir kiti minties judėjimą organizuojantys ar reguliuojantys ženklai ir simboliai it slaptų taisyklių dalis. Tai ir netikėtai atsirandantys kvapai, lytėjimo pojūtis, garsai kartu su vaizdu ar be jo, kitokie įvykiai, tapę pretekstu kūnui įsiminti.

Ką aš tada galėjau žinoti apie nežinomos kalbos ženklus bei jų tarpusavio priklausomybes, netikėtas asociacijas, iškeliančias arba realiai buvusius įvykius ar leidžiančius fantazuoti, kurti, o ta naująja kūryba pakeičiant kiek nuogesnę, bet nemažiau paveikią realybę?

Žinojau tik viena, kad anksčiau ar vėliau būsiu priverstas įveikti tą savo nežinojimą, ir kad tik tam bus skirtas visas mano gyvenimas. Viltis, kad kažkas kitas, laikui bėgant, aiškiai papasakos, kodėl viskas vyko taip, o ne antraip, buvo kvailiausia mintis, kilusi vaiko galvoje. Bet šiandien suprantu, kaip gerai, kad pačiam tenka viską aiškintis, nors laiko esą tam nėra, kad kažkodėl visos kartos gąsdinamos stovį ant pasaulio pabaigos slenksčio.

Kas gi ta pasaulio pabaiga – nusitrynęs užrašas antkapyje ar pamesta bažnyčios ar kitokios pasaulietinės valdžios įrašų knyga, gerklėj stringančių ir į nosį lendančių dulkių ir kinivarpų apgraužtais puslapiais, sunkiai įskaitomais įrašais juose… Mes reta ir nelaimingai susidėjusių aplinkybių valia – neraštinga tauta, kad raustumės po savo gėdingos istorijos paklodes… Todėl kiekviena istorija mezgama atskirai, kad ir koks sudėtingas bebūtų raštas, visi atskiri siūlai surišami į vieną audinį ir jau niekam nerūpi, kuris siūlas iš kurios ritės, nes visiems rūpi tik audinys, jo tvirtumas, spalvos ir išorinis grožis. Įnoringas ir melagingas žmogaus grožio supratimas, nieko čia negali pakeisti.

Žinia, tas naujasis audinys irgi kada nors susinešios ar bus panaudotas tikslams, kurie greit pavers jį skuduru arba keistai išrodantis jis bus įkalintas stikliniame mauzoliejuje – kybos kokio nors muziejaus vitrinoje. Bet niekas negarantuos jo ilgaamžiškumo, kartais dar trumpalaikiškesnio nei atskiro žmogaus – kaip siūlo – gyvenimo.

Tegul čia prasideda tai, kas galėjo prasidėti kitur, kitu laiku ir kitaip.

“Aš, sakyk aš. Negalvodamas. Pavadink tai klausimais, hipotezėmis. Žengti priekin. Pavadink tai žengti priekin. Galimas daiktas, kad vieną dieną, štai ir pirmasis žingsnis, aš tiesiog likau ten, kur ten, užuot senu papratimu išėjęs praleisti parą kuo toliau nuo namų. Galbūt šitaip tai ir prasidėjo. Nebesigilinsiu.”
S. Beketas

Toks jau yra tas žmogus, apie kurį bandau rašyti kaip aie save, nors dažniausiai jis būna arba pats save išgalvojęs arba jį išgalvoję kiti, remiantis maža dalelyte jiems žinomos tiesos, taigi, kai toks žmogus susipainioja ir bando įminti savo gyvenimo mįslę susigalvojęs ieškoti atsakymo praeityje, kodėl jis mano, kad kaip tik ten jis ras išeities tašką?
Ir kam jis ieško tos pradžios, jeigu jam jau seniai žinoma visa jo istorijos pabaiga? Ir kad bet kokia jo gyvenimo vieta, įvykis ir gali būti ta tikroji pradžia. Laikykim tai jo asmenine užgaida. Ne daugiau. Nerasite čia nei pamokančių istorijų, nei išblaivinančios tiesos nei išmoningo melo kaip literatūrinio grožio. Kam rūpi šitie dalykai, galite ramiai mest šitą rašliavą ir skirt savo laiką kam nors kitam.

O tada, 1999 metų pabaigoje – kodėl tas pradžios taškas man yra čia – Bernšteino bažnyčios maumedžiais kvepiančiame šešėlyje, apgaubusiame šlykštų sovietiniais laikais suręstą keturkampį pastatėlį, dabar virtusį laidojimo namais?

Jeigu Kristus savo kančia iškilęs virš altoriaus Rytų pusėje, tai mirties namai kaip tik Vakarinėje pusėj. Pasaulis simetriškas ir kieno nors protu suvokiamas. Ar mane gali nuraminti pasaulio kraštų, pusių ir funkcijų   praktinė prasmė? Saulė išnykusi tarsi jos niekada šiame miestelyje ir nebuvo, tiksliau, miestelis buvo ir liko amžino įšalo Dantės pragaro kažkurioje dalyje vieta. Ir tas Pragaro atsispindintis gaisas, ir dar viską drengiantis, smulkus it kasdieninis barnis, lietus.

Kiek pamenu, tas iš betono drėbtas keturkampis miestelio valdytojų įnoriu nuolat keisdavo savo paskirtį. Pradžioje tai buvo apylinkės gyventojų archyvas, paskui –purvinas alubaris, įdvokęs pigiais gėralais, geriančiųjų smarve, pigių „Prima“, “Pamir“ papirosų ir cigarečių dūmais, dar vėliau atsiradus“ visų svarbiausiam menui “ kinui – virto vietos kino teatru, po to – šokių sale. Laikai keitėsi ir, pagaliau, jis virto paskutiniu prieglobsčiu tiems, ką Dievas išprašo iš šito pasaulio. Nors autoritetingi miestų semantikos tyrėjai teigia priešingus dalykus – turgelio vietoje atsirado bankas, o viešbutis, glaudęs repatrijuotus lenkų karininkus Vokietijai užpuolus Lenkiją prasidėjus antram pasaulio karui – degėsių krūva, na, o betoninis keturkampis, saugojęs niekam, išskyrus mane, svarbius vaikystės įspūdžius – pagrabine sale. Pamenu pirmąją skenduolę, miestelyje apkalbėtą kaip itin laisvo elgesio moterį, kurią tos pačios apkalbėtojos aprengė baltais nuotakos drabužiais nuo galvos iki kojų, ir vis rūpinosi pro baltas pirštines besiveržiančiu krauju labiau nei našlaičiu virtusio jos nepilnamečio sūnaus ašaromis ( vėliau tapusio mano sesers fizinės kultūros mokytoju). Žmonių kvailumas akivaizdus ne tik žmogaus mirties valandą, visa Žmonijos istorija – „Pagiriamasis žodis Kvailybei“…..

Apgailėtinai atrodo trumpam pagarbą mirusiajai mano mamai išreikšti pasirodęs būrelis tikrų ir netikrų pasipriešinimo dalyvių, susenusių, suklypusių, bedančių ir beformių žmogystų – išgyvenusių tremtyje, o kartu su jais, viename būryje tie, kurie anuos skundė ir siuntė į tą tremtį. Kai kurie, atrodantys kaip klipatos iš Balio Sruogos „Dievų miško“, kad ir pasipuošę iškilmingomis prieškarinėmis uniformomis. Kiti – tylūs ir bejausmiai. Šitas mano gimtasis miestelis – Bernšteinas – tuo turbūt ir žymus, kad Sruoga čia rado prieglobstį ir ramias alėjas, kuriomis vaikščiodamas dėliojo eilutes apie Štuthofo lagerį. Kiti žymesni žmonės, ne mūsų tautos – 18 -19 amžiuje atsiradę čia iš Peterburgo ir Maskvos, nes tikėjo mineralinio vandens gydomosiomis savybėmis, kaip vėliau ir prieškario Kauno ponija. Senas geografijos mokytojas daugelį metų rankiojo žinias apie juos, ir jo nesuprantamas entuziastingas atkaklumas stebino mane, kol pats persiėmiau juo.

Mano pasakojimas grįžta į atsisveikinimų salę, o joje baugščiai glūdi kelios kaimietės, mano tetos iš tėvo pusės, pusseserės ir pusbroliai, kurių vieni pageidautini, kiti privalo čia laikytis romiai lyg būtų ubagai, kelios dešimtys gentainių, kurių nei vardų, nei pavardžių neprisimenu, visus juos prisimena tėvas, iki mirties turintis fenomenalią atmintį, nes vienus įrašinėjo gimusius, kitus tuokė tol, kol buvo apylinkės pirmininku, mat visoms valdžioms trūko raštingų pagalbininkų.
Taigi sėdi tos močiutės panašios į pavasarinę žolę po žiemos, išlikusią kuokštais dykose laukymėse, bandančios neišsiduoti čia esančios, nes mama jų niekada nemėgo, o jos iš kaimietiško drovumo ir nelenda artyn, užtat apsidžiaugia pamatę mano galvos linktelėjimą, o su kai kuriais net ir pasibučiuoju. Pasibučiuoju su kaimo kreivom obelimis, iširusiomis tvoromis, įgriuvusiais stogais, suplyšusiomis terbomis pelams laikyti, skardžiu link Nemuno, naktiniais brakonieriavimo džiaugsmais, skaidraus samagono stikliuku, slapta man kažkada suverstu į gerklę po vestuviniu stalu, kad niekas kitas nematytų. Kaimiškais kalendoriais ir kadaise sustojusiais laikrodžiais, pusvelčiui pirktais turguose, bet niekada nekalbėjusiais apie laiką, nes patikimesnis yra saulės laikas.
Su rankų darbo spintomis, stalais, žolės pjaustymo mašinomis, atšipusiais
dalgiais, surūdijusiomis akėčiomis, brogai raugti paruoštais kubilais, duobėmis bulvėms supilti žiemai, surūdijusiomis liktarnomis ir šventais paveikslais, sopulingai stebinčiais šitų nelaimingų žmonių gyvenimus iš kartos į kartą.

Štai pasirodo raudonskruostis klebonas, labiau panašus į statybos darbų vykdytoją (statybos reikalai ir yra jo tikrasis pašaukimas ir hobis) nei į dvasininką, nors kas žino kaip atrodė Atpirkėjas, beje irgi kalbama, kad stalius, kryžių ir karstų meistras, rėkia administratoriaus balsu apie mergelei Marijai apsireiškusį angelą, kuri pradėsianti… ir, negailėdamas švęsto vandens, visus susirinkusius čaižo juo, o po to liepia nešt iš patalpos karstą. Keturi nepažįstamieji tvirtai suima rankenas, priekyje užuot nešęs ugnį, patarnautojas aukštai iškelia kryžių, geografinių koordinačių simbolį, tikusį nebent Magelanui ir kitiems jūros keliautojams, o pas mus jis – krauju ir prievarta įdiegtas svetimtaučių tikėjimo simbolis. Šitam miestelyje niekas nėra girdėjęs apie „Tibeto mirusių knygą“, abejoju ar buvo žinančių apie Vydūną ir jo pastangas priminti mūsų pačių tautos pradmenis, kad ir aplinkiniu keliu. Lietuvoje tokios knygos atsiras vėlai, o senosios tradicijos, puoselėję išmintį apie žmogaus sielos kelionės sunkumus gal atgims po kokio tūkstančio metų, jeigu išliks tauta, bet vargu. Šitos tautos laikas jau suskaičiuotas, kad praradusi savo atmintį ir supratimą apie save pačią būtų paaukota galingesnių tautų aukuruose.

Bet štai keturios stichijos žmonių pavidalu gabena mano mamą į tą būklę iš kurios ji kilusi ar buvo sutverta, o jos sielos persikūnijimą atsektų nebent Tibeto lamos. Bet jų nėra.Yra tik žmonių noras kuo greičiau atsikratyti kūnu. Aš stebiu dangų ir tariuosi žinąs kokiame pragaro rate ji dabar blaškosi.

Kažkodėl pykstu ant visų ir man mano nenoras su kuo nors sveikintis ir priiminėti užuojautas visiems yra atviras įžeidimas. Aš ne jūsų giminės. Kalbėsiuosi tik su mama. Sanskritiškai. Su lietuvišku akcentu. Nes stebiu laidojimo dienos atmosferą – niūrią nemalonią drėgmę ir aštrų smulkų ledinį lietų. Taigi suprantu, kur dabar yra mano Mamos siela.

Žmonės yra Dievo akys ir ausys, aha, ir būtinai liežuvis. Daugybė liežuvių, išsakančių skirtingus, vienas kitam prieštaraujančius dalykus arba malančius tiesiog visiškus niekus…Antai šitie žmogeliai – atsitiktinai užsukę paspoksoti į numirėlę praeiviai, ir anie kaimiečiai, nepatingėję atvykti dulkinais autubusais iš kaimo, iš netolimo gimtojo tėvo kaimo, kurio mama visą gyvenimą neapkentė ir bjaurėjosi – tiek pačiu kaimu, tiek jo žmonėmis.

Pati mat buvo kaimietė, bet, jos manymu, kitokia. Tačiau visi jie – Dievo įgaliotiniai šioje žemėje. Ir visi jie viską vertina pinigais, išvaizda ir atliekamų ritualų tikslumu (jų tikslumu ir eiliškumu, kaip jie įsivaizduoja)…Tyliai tarpusavyje aptarinėja, nors įsiklausiusiam girdisi tik “ Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“ atskiri skiemenys. Dar nugirstu, kad jau esu seniai praradęs protą ir todėl kuždu mirusiuosius lydinčias maldas motinai į ausį arba snūduriuoju tiesiai prie karsto lyg apgirtęs. Čia mano sesers liudijimas. Iš kur  jos neapykanta man – liks paslaptimi visiems ne tik man, greičiausiai ir jai pačiai. Nors ne – ji nekenčia manęs, nes daugeliu savybių esu panašus į tėvą. Baime likti gyvenime be pinigų – ji tiesiog tėvo kopija, bet tegul jai atrodo viskas kaip jos sapne sapnuojasi. Man jame vietos nėra.

– Ar patinka karstas? – klausia sesuo.
– Patinka. Dar gali pasiklaust mamos, ar patogus.
Šitas mano atsakymas jai įžeidus ir reiškia, kad mūsų pokalbis baigtas, net ir neprasidėjęs. Susitikimas su seserimi – prie mamos karsto dar reiškia, kad daugiau mes niekados nesimatysim. Nors aš klystu. Dar matysimės, kai aš, susiruošęs emigruoti, aplankysiu tėvą, liekantį sesers globoj ir laukiančią, kada tas „galvijas“pasimirs. Mat pinigai ir butas jau perrašyti jai, o tuomet, kam gi dar jis reikalingas? Nebent visai praradęs orientaciją ir aiškią savivoką – privalo atkentėti mintyse atsitiktinius nuvargusiose smegenyse savaime tai atsirandančius, tai išnykstančius gyvenimo fragmentus, neva – tai ( pasamdytos užpakalį jam valyti dievobaimingos baptistės ir daugelio beraščių sielos gydytojų, netikinčių siela bei krikščionių kunigų nuomone) yra būtinos atgailos etapai. Etapai, po kurių – kas? Išgelbėta siela? Mano, mano seserų, mano sūnaus? Vargu ar apie tai galima būtų sužinoti senosiose aramėjų, hebrajų, graikų ar lotynų kalbomis parašytose knygose, ir kokia prasmė mokytis tų kalbų, jeigu jose nėra net užuominų apie Laiko skaičiavimą, o tik falsifikuoti pasakojimai apie Pasaulio pradžią?

Mano mieli nekalti tėvai, kam jūs apskritai gimdėt mus? Užvaldyti nesąmoningos jėgos, todėl, kad visi gyvi padarai yra gamtos verčiami tai daryti? Kad nuolat triumfuotų gyvybė, besibaigianti negailestingu sunaikinimu?

Keista – bet beveik viską atpažįstu šitoje nykioje patalpoje, kad ir kiek laikas ir žmonės ją būtų keitęs – slenkstį, duris, langus, pakylą. Prisimenu joje įrengtą kino salę, “Pikiruojančio bombonešio kroniką“, filmą į kurį nelegaliai be bilieto vaikigalis prasmukdavau, trokšdamas pažiūrėti epizodinį vaidmenį atliekančią panelę Francaitę, kaimynę, gyvenusią netoliese;

Prisimenu šokius, į kuriuos buvo įleidžiami tik suaugę bernai ir mergos, ir kuriuose vienintelė muzika pradžioje buvo akordeonu grojamos melodijos, amžinai tos pačios, nuklausytos per radiją, kiek vėliau sklindančios iš vinilinių plokštelių, bet svarbiausias prisiminimas – pirmoji nabašnikė čia pašarvota – baisiai atrodanti, išpurtusi ir pamėlynavusi skenduolė.
Anot žmonių, miręs žmogus yra nekaltas žmogus, priešingai negu apie jį kalbama. Dažnai ją sapnuodavau, ir man rodėsi sapne, kad ji kviečia aplankyti ją vienišą salėje naktimis, kai nebėra kitų lankytojų. Kas galėtų pasakyti, kokiems dalykams lemta įstrigti mūsų atminties archyvuose, o kokius prisiminsime tik Paskutiniojo teismo dieną ar būsime priversti prisiminti, kaip ir tuos žmones, kurių kapų niekas nelanko, užrašai nunykę, o smėlio kauburiai virtę brūzgynu?

Visos teorijos šiuo klausimu tėra patogios spekuliacijos. Bet ir visas šis pasakojimas vis dar ne pradžia.

Pradžia galbūt – medinis dviaukštis pastatas, mano jaunystės laikais žymėta ”Komunistinio jaunimo sąjungos 13”numeriu. Gatvės pavadinimas neseniai atkeistas į daktaro J. Basanavičiaus, žmogaus, kurio cementinė galva užlipdyta ant tokio paties iš betono išlieto postamento, tik papuošto žėručiu, kažkodėl visą sovietmetį niekam netrukdžiusio, nes, ne paslaptis, labai pykdžiusio buvusį buržuazinį diktatorių Smetoną, užtat ano ir ištremtas į Vilnių, kad sulaukusį senatvės, nenuoramą LDK atkūrėją ir vizionierių sudorotų kokie puspročiai lenkų nacionalistai. Nesulaukė. Daktaras Basanavičius buvo palaidotas su didžiausia žmonių pagarba, kaip ir buvo nusipelnęs.
Lietuva karts nuo karto išsivaduoja, bet tik tam, kad svetimųjų engimą pakeistų savieji. Dar įnirtingesni ir atgrasesni.
Taigi visą sovietmetį Tautos patriarchas nebyliai rymojo ir nuobodžiai žvelgė į priešais jį įsitaisiusią lankomiausią miestelio užeigą, išlikusią dar iš prieškario ir kažkada priklausiusią, rodos, sanatorijų maitinimo įstaigų tinklui, šiandien, pasakojamuoju laiku vadinamą restoranu, kur nuo ryto iki išnaktų linksminosi tie, “kas buvo niekas”anot kruvinosios šmėklos gimdytojų. Ten ūžavo mažaraščiai, paskubom pabaigę marksistinio mokslo parengiamuosius kursus, išmokę bent sąvokas, sekretoriai, agitatoriai, pašto tarnautojai, milicininkai, netikėtai iškilę ir tapę puošniai apsirengusiais valdiškų įstaigų tarnautojais geriantys “brudenšaftą” su profesionaliais žmonių naikintojais, grįžusiais iš naktinių “banditų ” gaudynių su dar nenuplautu krauju ant batų ir milinių, atsiduodančių pelkių drėgme bei naminės degtinės smarve, keletas aukštesniųjų naujosios santvarkos kūrėjų dabar patapusių naujosios utopinę santvarką tveriančios visuomenės ramsčiais, su valdžios išduotais portfeliais, prigrūstais blankų, antspaudų, žymeklių ir banknotų su tautų vado veidu raudoname fone.

Gatvės pavadinimas pakeistas tada, kai smulkių nesivaldančių “istrebitelių” anų laikų veik nebeliko, susyk su jų nužudytaisiais, paslėptais grioviuose, šalikelėse, bulvių duobėse, bevardžiuose kapuose… ir tiesioginių liudininkų. Nors atsakingieji, organizatoriai ir jų pakalikai vis dar nerimo savo institutuose, universitetuose, ministerijose ir slaptose žinybose. Žmonės valdžioje liko visi lig vieno. Pradedant sekretorėmis ir baigiant miesto merais, mokyklos direktoriais ir t.t. Buvę komunistai, kovoję su “buržuaziniais nacionalistais”, virto tautininkais ir esą jau nuo vaikystės slapta kovojusiais su raudonaisiais išgamomis.

Taigi tas namiūkštis, šiandien su dingusiomis verandomis iš abiejų namo galų ir iš priekio, iš aikštės pusės, praplečiant važiuojamąją dalį anksčiau žalios spalvos, o šiandien rudos tamsiai purvinos spalvos. Perdažytas turbūt iki sekančios okupacijos. Perdažytas, tačiau taip ir liko niekada iki galo neįrengtas, kur mano tėvams buvo skirtas dviejų pereinamų kambarėlių butas. Jie kalbėdavo, kad tai – ne pirmas jų prieglobstis, pirmąjį nuplovė pavasarinis Nemuno vanduo, kol dar miestelis nebuvo apjuostas specialiu pylimu, neapsikenčiant kasmetinių pavasarinių potvynių. Mažyčiame miesto muziejuje esu matęs žmones, plaukiojančius po apsemtą miestelį, nepažįstamus, prastai bet drąsiai atsegtomis  šimtasiūlėmis, apsirengusius kaip kaliniai, bet laimingais veidais, turbūt todėl, kad juos fotografuoja ne eilinei bylai papildyti. Šiandien, jo antrame aukšte mirtimi galuojasi proto netekusi mano draugo mama, girtuokliai, gyvenę priešais duris kas išmirė sava mirtimi, kas pasikorė, kas baigė gyvenimą kalėjime be teisės artimiesiems atgauti kūną, dar kiti, tokie kaip mūsų šeima, rado naujuosius namus, bet tik visiems vaikams suaugus ir išsiblaškius. Liūdnas šiandien man Bernšteinas – vieni numirę, kiti amerikose, treti pražuvę be žinios, taigi to gimtojo mano miestelio jau nebėra, kaip ir manęs – jame…

Baisių dalykų esu prisiklausęs (ypač iš tėvų, kai jiems atrodydavo, jog jų nėra klausomasi, klasikinė situacija, kurios suaugusieji niekaip nesugeba perprasti, o gal ir gerai?) apie visų čia esančių namų istorijas. Daugumos detalių, pavardžių ir likimų taip niekuomet ir nesužinosiu, kaip ir apie žmones juose gyvenusius ir visais būdais slėpusius savo gyvenimus, nes mūsų krašto žmonės iš pagrįstos baimės stengėsi prarasti atmintį, o savo ir artimųjų istorijas temptis į kapus, tvirtai užkalti grabuose ir užversti kuo sunkesniu akmeniu. Užtat kapinės taip skaisčiai liepsnoja žvakių šviesomis per Ilges. Net užrašai ant kapų dažnai nebūdavo tiesa, dažnai sufalsifikuoti, išgalvoti. Juk pirmasis gyvųjų rūpestis patikimai užkasti, palaidoti numirėlius, kad jie jokiu būdu neprisikeltų, neliudytų ir nesivaidentų. Bet pasitaiko nenuoramų, kaip anas vokiečių karininkas, kuris neleisdavo ramiai eiti mamai į darbą takeliu pro tvenkinius, prie senojo maisto sandėlio. Vis bandydavo užkalbinti, bet mama visai nemokėjo vokiškai, o dar ir gynėsi krikščioniškom maldom.

..Mat, jeigu nepasisekdavo kokioje duobėje užmiršti joje palaidoto žmogaus, žiūrėk – jie gali visą gyvenimą kokį sau “artimą” žmogų tvirtai laikyti už skverno, kol neatsivilios pas save anksčiau anam skirto laiko arba neprivers atkasti jų nelaimingų gyvenimo istorijų slaptuose archyvuose ir taip dar ko nors nenusivarys anksčiau laiko kapuosna. Kas čia keisto, kad laikui bėgant dažniau ir dažniau vis keliasi ir keliasi tie numirėliai, mąstau pats sau. Nors šiandien jau tikrai žinau, kad prisikelia beveik visi. Nenutuokiu, ar vieną dieną jie visi tikrai prisikels, bet kad didžioji jų dalis prisikels – tai tikrai. Ar ne apie tai kalba kunigai savo pamoksluose, grasindami Paskutiniojo Teismo diena? Kažkada tai paaiškės. Norėdamas prisikelti turi būti arba nusikaltėlis, skriaudėjas arba šventasis.Turbūt galimi ir kiti variantai.Bet apie juo – kiek vėliau.

Na, o mūsų valdiškas dviaukštis su trimis verandomis namas buvo priešais centrinę aikštę, kurios viduryje paradoksaliai įstrigęs tautos patriarcho Jono Basanavičiaus biustas, keista, nei vienai valdžiai nekliuvęs, pats paprasčiausias dirbinys, nudrėbtas iš cemento, ir nuo ryto iki vakaro stebintis nuo smetoninių laikų išlikusio stilingo vienaaukščio statinio duris, tarsi koks nuodėmklausys bejausmiu žvilgsniu registruojantis įeinančius ir išeinančius. Nuolatos ūžianti, kleketuojanti, purslojanti, gargaliuojanti, skubančių prisigerti apgulta girdykla ir dar ne mažiau norinčių patekt į vidų. Čia juk prestižo reikalas. Kas gali sau leisti gerti ir kitus vaišinti šitoje vietoje – tas jau savaime pagarbos dėmesio žmogus, turintis statusą.

Arčiausiai restorano buvo dar vienas pastatas, žmonių vadinamas stribynu, iš kurio kartais girdėdavosi girtų milicininkų keiksmai ir mušamų žmonių klykimas.Viskas racionalu ir patogu.Vienoj vietoj prisigeri, o čia pat , už kelių žingsnių jau rašomas tau protokolas, kraustomos kišenės ir gražinama marmūzė. Kitais kartais matydavome, bet tai būdavo daugiau dienos metu – kaip iš ten išleisdavo sukruvintus žmones, to niekas nesigėdijo ir neslėpė – jų gatvėje laukdavo žmonos ir seserys, kad padedami moteriškių nabagai galėtų pargrįžt namo. Suplėšytais marškiniais, kartais basi ir sudaužytu kūnu.Tą pastatą visi stengėsi atstu apeiti, bet tai beveik buvo neįmanoma, nes tik pro jį galėjai nueiti į biblioteką ir dar toliau – į bažnyčią.

Į pastarąją vaikščiojo tik tie žmonės, kurie jau nebeturėjo vilčių ką nors gyvenime pasiekti, neturėjo jokių galimybių įsiteikti valdžiai arba jau ir taip buvo nuolatinėj jos priežiūroj, jau buvo jos nubausti ar tiesiog susenę ir niekam neįdomūs, praradę turtą ar niekada jo neturėję, nebeturintys ko gailėtis tik saugoti savo menko gyvenimo ašaras kaip rožančių ir maldaknygę. Su nosinyte prieškarinėje rankinėje. Atstumtųjų buveinė. Bet joje pamačiau pirmuosius gyvuosius paveikslus apie vėlių gyvenimą, joje sutikau ir pirmąjį tikrą žmogų, kuris visa savo širdimi, visu savo protu šaipėsi iš valdžios galybės ir jos vilčių nugalėti tokius kaip jis. Kaip tik čia – nedidelėje zakristijos patalpoje, atsiduodančioje medžio anglimi ir iš žemės kylančia drėgme rasiu pirmąjį pasaulio sandaros suvokimą. Primityviai pavaizduotą Dievo suvokimą, prisiversiu kartu su kitais kartodamas be perstogės tuos pačius žodžius mintinai įsiminti maldas ir įgysiu supratimą, iš ko gi susideda pasaulio slaptoji nematoma sandara – tokia paprasta, kad su jos paprastumu kovosiu visą gyvenimą – nes pasaulis susideda  iš skaistyklos, pragaro ir rojaus. Tada tai atrodė pernelyg menkas mokslas, nepalyginamas su rašymu, skaitymu, algebra ar geometrija, kurią dėstė direktorės vyras stalius, žmogėnas be kelių pirštų, šiaip žmogelis neblogas, suprantantis laikus ir mokantis pasinaudoti žmonos aukšta padėtimi. Tačiau kaip tik jis – kai jau būsiu išmokęs Laiptų maldų svetimąja lotynų kalba, ir imsiu nedrąsiai galvoti apie kunigystę kaip pašaukimą, kaip klasės auklėtojas ir matematikos mokytojas lengvai atkalbėjo mane nuo šitos užmačios.

Namai, kuriuose apsigyvenome irgi gąsdino. Mama pašnibždom pasakojo esą po medinėmis grindimis sulaidoti žmonės, tik keista, kad nesijaučia smarvės. Lyg ten būtų suslėptos mumijos iš anksto patikimai išdžiovintos.Tik man atrodė, kad retsykiais kvapą jaučiu. Iš tiesų žmonės buvo sulaidoti – tik ne po namo grindimis, o kieme, po medžiu, mėgstamiausioje kiemo vaikų žaidynių vietoje.Tai paaiškėjo kone po penkiasdešimties metų. Ir jau po pasaulio perdalinimo toje vietoje atsirado pavardės ir kuklūs betoniniai antkapiai. Kaip visuomet didžiausias atpildas visiems, kurie pasitikėjo abstrakčiomis sąvokomis mainais į gyvenimą.

Mama šiukštu visą vaikystę draudė artėti prie Nemuno. Gal todėl tas didelis vanduo mane taip traukė ir numirėliai ištraukti iš jo. Kaip knygos prasmė, surasta tarp puslapių arba kaip iš jos išimta cenzorių. Ji buvo įsitikinusi, kad kadaise čigonė jai išbūrusi esą gyvensianti prie didelio vandens, o dar turėsianti tris vaikus ir viskas taip ir įvykę, todėl ji tikinti mokančiais burti, privengianti čigonių, blogos akies ir apkalbų, ir … bijanti skaityti knygas (nebent šventųjų gyvenimus), nors knygos ją slapta traukė kaip mane vanduo. Gal todėl visą gyvenimą skleidė mitą buvus smetonine lietuvių kalbos mokytoja. Saugumo tardytojų ji nesugebėjo tuo įtikinti, kai sugavo ją besislapstančią 40 totorių kaime už tai, kad nešiojo į mišką cigaretes ir lankė ten savo seseris.

Žinoma, dažniausiai tos knygos yra grynas melas, lengvai sutinku su mama, ypač tos, kurios vadinamos istorinėmis, jau nekalbant apie romanus, išskyrus maldaknyges. Jos yra ne knygos, o priemonė ir joms netinka knygos pavadinimas. Tai lyg koks futliaras instrumentui saugoti.

Knygas ji vis dėlto ims skaityti, bet tik tas, kurios pasakos apie jos tremtį, daug vėliau, kaip daugelio jos kartos jau nebebus gyvųjų tarpe. Skaitė tam, nes nemokėjo savais žodžiais papasakoti, kas buvo nutikę.Tūkstančiai, šimtai tūkstančių nemokėjo. Knygų apie žuvusius per pokarį jos pažįstamus ir nepažįstamus nebus daug. O svarbiausios bylos bus sunaikintos arba patikimai paslėptos, nes tie patys ateis į valdžią, kurie skundė, trėmė ir kankino.

Mano tėvas, atvirkščiai, tikėjo viskuo, kas parašyta knygose ir laikraščiuose, prenumeravo visus jam prieinamus laikraščius, nuo ankstaus ryto klausydavosi radijo, o vakare neidavo gultis neišklausęs „paskutinių žinių“. Pirko valstybės leidžiamus paskolos lakštus ir net loterijos bilietus, nors niekada neišlošdavo. Tas jo pomėgis loterijoms buvo nuolatinių pykčių namuose priežastis, nors ir kitų akstinų bartis niekuomet netrūko.

Vienu metu, kol trūko partines mokyklas baigusių „komunistų“ – jis buvo paskirtas kolūkio pirmininku.Tačiau šieno savo nuosavai (pas patikimą žmogų paslėptai karvei) niekada nebuvo. Jis niekada neimdavo svetimo, bet ir savo net savo vaikams jis neduodavo. Principingas žmogus.Tik žmogus.O reikdavo mamai prašyti sesers vyro – girininko, kad anas skirtų tiek pašaro žiemai, kurio turėjo ištekti iki pavasario.Tėvas taip elgėsi todėl, kad tikėjo valstybe, kuri leido įstatymus, baudė už jų nevykdymą, ir apskritai valstybe galiausiai tikėjo tik todėl, kad paprasčiausiai mirtinai jos bijojo… Bet užvis labiausiai bijojo skurdo, alkano gyvenimo. Jau visiškai sulaukęs senatvės, prikaupęs pinigų, prisitaupęs ir prisislapstęs jų vietose, kurias ir pats pergudraudamas save pamiršdavo – sąskaita drabužių (stengėsi dėvėti tik atvežtinius, “iš antrų rankų“), ir maisto – ( iš podėlio ar šaldytuvo niekas nebuvo išmetama, nes, jo požiūriu, niekas negalėjo sugesti ar pasenti, kas kartais baigdavosi ūmiais apsinuodijimais… Senatvėje viso gyvenimo baimės atsigamino, atsinaujino su nauja jėga, dar labiau nei kažkada.

Valdžia jį išgąsdino ankstyvoj jaunystėj, kai įgaliotiesiems pareigūnams rekvizavus paskutinį šeimos arklį ir kariuomenės reikmėms atėmus vienintelį kluoną, įprastiniu kaimiečiui būdu sumąstė greitai užsidirbti pinigų naujam arkliui pirkti.Vienuolikos vaikų šeimai be to gyvulio neišsiversti.Ir štai jis pasislepia miške,verda ten viralą, stengdamasis, kad iš tolo nesimatytų virš miško kylančių dūmų ir gamina naminę degtinę, pilsto jį į butelius sunkiai surinktus iš kaime retai pasitaikančių butelių – ir veža į rajoninį turgų, pardavinėja jį, kol kažkam įskundus pagaliau įkliūna. Antrojo pasaulinio karo metai, visame rajone tvarką prižiūri vos vienas karinei tarnybai netinkantis vokietis, bet jo galių ir administracinio sumanumo gana, kad išsiaiškintų pažeidėją. Tėvas atiduodamas į teismą ir jam gresia bent trejetas metų, tik tiek, kad rusų armija artėja greičiau nei sukasi biurokratinė teismo mašina.Tačiau laiko, praleisto daboklėje pakanka visam gyvenimui, kad niekada niekada nekiltų noras pažeidinėti nustatytos tvarkos.

Ne, kalbu netiesą. Iš geros širdies pasidavęs nusikalstamam degtinės pardavinėjimui, jis ir vėl sugalvos kaip pažeisti įstatymus. Ir vėl – kad būtų gerbiamas gudragalvių kaimo žmonių „už gerą širdį“.Taupydami pinigus jie vengdavo drausti galvijus ir trobesius, o pastarieji kartais užsidegdavo, gyvuliai apsirgdavo ir krisdavo – štai tuomet buvo kviečiamas “padarydavo” dokumentus, kad “žmonės nenukentėtų”. Atsilygindami “žmonės” jį prigirdydavo iki sąmonės netekimo ir pasiųsdavo namo, kad užmuštų savo banditų išperą – žmoną, nemėgstančią paprastų žmonių. Toliau galima nieko nepasakoti, nes viskas atsidurdavo jau milicijos protokoluose. Bet gero žmogaus niekada niekas neišdrįso nubausti ir pamokyti.
Mama nesislėpdama jį už tai niekino, laikė retu kvailiu, išprotėjusiu nuo visokių nesąmonių, kokių tik įmanoma rasti knygose. O nuo pasaulio sukūrimo, jose galima rasti kokių tik nori beprotybės atmainų. Ir visos jos žmogaus protui pavojingos, ypač jeigu žmogus nesugeba jų suprasti ir suvokia jas pažodžiui.

Keista – maldaknygių tekstus Mama pati suvokdavo pažodžiui. Išdrįsiu pasakyti, ką iš tikrųjų manau – ji nieko jose nesuprato. Ir tas visiškas nesupratimas kažkokiu būdu jai, kaip ir kitiems tikintiesiems, virsdavo absoliučiu supratimu ir į ką jie tiki ir kodėl. Kas netiki mano žodžiais, turėtų pasiklausyti kaip ji, praradusi protą, rėkdavo nesavu balsu „Sveiką Mariją“. Nesavu balsu, bijau pasakyti – velnio, greičiau tiktų – bepročio, išgąsdinto artėjančios mirties nuojautos.

Žinoma, mano (nežinau kaip į tave kreiptis) skaitytojau, mano paties atspindy veidrodyje kaip paskutinėj maldoj, dalis svarbiausių dalykų, kaip tu nutuoki, išryškėjo truputį vėliau (o gal anksčiau) nei įvyko mano tėvų vestuvės, todėl ir verta atsukti laikrodį atgalios.

Tą patį auksinį, šveicarišką, retam miesčioniui įperkamą, kurį pavogiau iš universalinės parduotuvės pirmojoje klasėje, norėdamas įsirengti bunkerį, kuriame kauptume daiktus, ginklus ir kitokius reikalingus dalykus ir nuosekliai ruoštume sukilimą prieš raudonuosius atėjūnus, o po to apie visa tai išsiplepėjau geriausiam vaikystės draugui ten ant amžino mūsų suokalbių suolelio, ir jau po savaitės visa ta valstybinė paslaptis pasiekė amžinai girto milicijos viršininko ausis, o tas suolelis dar ir dabar stovi mano akyse, ir stovės, kol bus gyvas mano draugas, kaip gyvas mano kvailumo ir plepumo įrodymas, šiek tiek aplūžinėjęs, apšepęs rūdimis ir gerokai išrašytas įprastais įrašais, nes ten dar nekart teks sėdėti su gyvais ir mirusiais, ir savimi pačiu, gąsdinant visus praeivius. Juk kartais būdavau miręs, ir visi tuo tikėjo, o matydavo gyvą. Taip ir šiame pasakojime – sėdžiu kaip niekur nieko ant suolelio ir vaidenuosi jau nebegyviems solidiems piliečiams. Ir taip visą mielą gyvenimą. Irgi mat Volandas, tik be deramos svitos.

Na, žinoma, tėvas buvo priverstas išpirkti vogtuosius daiktus. Parduotuvės vedėjos manymu turėjo būti apmokėti ir kiti parduotuvėje dingę daiktai, nors vagysčių daugiau ten nebuvo, tiesiog taip sutapo, kad atsirado „netikėtas“ trūkumas, bet mano tėvas – teisingas žmogus, tiksliau, be galo šykštus žmogus ir senamadiškas buhalteris – parduotuvės vedėjos ir mano sesers iki šiol nuomone, nesutiko su tokiom sandėrio detalėm ir, žinoma, buvo teisus visom prasmėm. Kad lupamas diržu persiritau grindimis per visą buto plotą – smulkmena. Svarbu, kad po daugelio metų laikrodį aptikau tėvo stalčiuje ir paprašiau panešioti. Ko aš tikėjausi? Kad amžinas, šveicariškas laikrodis kažkokiu būdu pratęs mano paties gyvenimo laiką, jį kažkaip ištiesins, pavers taisyklinga lanksčia spirale, padarys gyvenimą tikslesniu ir man pačiam suprantamesniu?

Galbūt su tuo laikrodžio kaip nusikaltimo ar drąsos iššūkio prisiminimu prasidėjo ir šis pasakojimas, nes kartais yra būtina laiką atsukti tiek, kiek leis spyruoklė, tiek, kad arba laikas galutinai išsivyniotų kaip magnetofono juosta („paskutinė Krepo juosta “) arba nutrūktų. Sukti tol, kol ji išlaisvins mane iš paslėpto laiko gniaužtų arba nutrūks, kaip bambagyslė, apsivyniojusi mano kaklą, tik tik nespėjusi pasmaugt. Ar esate sutikę žmogų, nepanorusį gimt? Aš nenorėjau gimt.

Tarsi prieš gimdamas jau būčiau kažką žinojęs, ar mano tėvai kažką nutuokę. Juolab, prisiekiu, niekada nebuvau toks kvailas, nors kvailumo manyje apsčiai, tam nereikia jokių papildomų įrodymų, kad teigčiau žinąs tiesą. Mane ji mažiausiai domina, nes jos pilna aplink. Galutinės tiesos tada nežinojau nei apie save, nei apie kitus, o ir nebuvo anuomet jokios būtinybės jos ieškoti kur nors kitur, giliai ar aukštai, žemai ar paviršiuj, nes ji kaip tik atrodanti čia ir dabar, kaip “tikrovė”. O kad kiekviena diena „tą tiesą“ truputį keičia, keisdama mane patį, kažką manyje numarina, o kažką prikelia, kažką išteisina, kažkam atleidžia, kažką apkaltina arba nuplauna kieno nors kaltes, o dar kažką atideda neaiškiai ateičiai – ar galėjau anuomet tai suprasti? Ar galėjo anuomet tai būti svarbu?

Taip norėtųsi patikėti „Teesie ateitis, kuri yra dabartyje ir kuri yra praeitis, teesie šventas tavo vardas, niekada neištartas ir paslaptinga tavo valia sugundanti kaskart vis iš naujo vyrus ir moteris prisikelt savo vaikuose, pakartot savo geriausias ir blogiausias savybes, neatpažįstamai persikeitusias ir iš arti, dar gyviems esant pažiūrėt į savo antruosius ir trečiuosius gyvenimus. Jau neištaisysi nieko, jau viskas įvykę, bet vis tiek kažkas suteikia vilties, kažkokį naivų ir tylų atpažinimo džiaugsmą, patvirtinantį, kad yra vienintelė dėmesio verta pažinimo kategorija – atpažinimas. Savęs kituose. Ir begalinė kančia, kurią esi priverstas iškentėti, jeigu nesuvoki savęs kaip atskiro žmogaus, galinčio žiauriu atsisakymu pakeisti visa tai.

Tą keistą ir saldų, ir saugų smaugimosi pojūtį aš kaskart prisimenu, kai gyvenimas tampa nepakeliamas ir pasijuntu tarp dangaus ir žemės, tiksliau tarp vonios kambario plytelių ir kreida balintų lubų, o aš pats – ant savo paties diržo. Kiek turėjau iškentėti, kad suprasčiau, jog laiko nėra? Kad slepiamos nuo savęs ir kitų atsiminimų vietos, kraštovaizdžiai, detalės, kvapai, spalvos ir formos ilgainiui paverčia tave sužalotu ir žalojančiu kitus dievu, stalkeriu?

Mano žmona manė, kad žino, kodėl aš nuolat kalbuosi su mirusiaisiais. Esą paprasčiausiai todėl, kad jie negali išplepėti . Mirusiųjų elgesys greičiau primena kates arba gero elgesio išmokytus naminius šeimininko ritmą žinančius šunis. Aplink pilna mirusiųjų: kačių, šunų, papūgėlių, ir, žinoma, žmonių. Matomų ir nematomų. O žmogus, žmogus – yra blogiausia, ką jis pats iš savęs yra sukūręs. Tavo visi draugai, kurių jau nebeturi, tik gali patvirtinti, kad tu vertas to paties apibrėžimo. Prisimink visus su kuriais lakei paryčiais vandenį iš miesto fontanų, ištroškęs Šventos dvasios…Maneisi, kad tave dar kas prisimena, kad tu dar esi kažkam gyvas, o pasirodo, – jau nebe. Perkeltine prasme. Apskritai gali paaiškėti, kad tu kitų sapnuose – irgi jau seniai nesantis,  neatpažįstamas ir net neįvardijamas. Kodėl tad nuolat vaikštai tarp gyvųjų it jų laidotuvėse arba ką tik po jų?
Pabandytum sumeluot save iš naujo. Gal dar suspėsi. Kaip tu mėgsti sakyti – sumeluok. Niekas, be tavęs, nežino, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Arba tiesiog – neatsimena. Jiems gal tavo gyvenimas nebuvo svarbu. Tau – kitas reikalas.Tau turėtų būti svarbu viskas, kas buvo ar dar liko iš tavo gyvenimo. Įsivaizduok, kad esi miręs, jau miręs. Ir tu nebeturėsi jokių lūkesčių gyvųjų atžvilgiu, vadinasi, ir jokių nusivylimų, ir nekils jokių baimių.

Jeigu manaisi, kad gyvename nuolatiniame sapne, tai ir būk vienoje tikrovėje su mumis – sapne. O jame, tu žinai, viskas vyksta savaime, pats negali niekaip paveikti kitų sapno dalyvių, nebent prabusti – bet tada ir sapnas dings, o prabudęs suprasi – jame esi tik tu vienas, suskilęs į tūkstančius neatpažįstamų tau fragmentų, kurių kiekvienas pasakoja savo istoriją apie tai, ką savo vietoje mato. Bet visos tos istorijos, kad ir kiek prieštaringos, nesuderinamos ir kovojančios tarpusavyje – yra apie vieną – tave. Kaip visos knygos – apie vieną Dievą ir visos jos yra Biblija.

Galbūt todėl man nuolatos reikalingas kitas žmogus kaip aš pats sau – kitas žmogus, kuris matytų mane iš šalies, girdėtų mane, nepavargtų taisyti ir taisyti kelią į Alisos karalystę, pagaliau, DIEVO karalystę. Ar tie – kiti, suklaidins ar ne, niekas nežino, jie patys nežino.
Mano kelias gali pasirodyti baisus, mat, jame nėra nei garbės, nei šeimos, nei šalies, tėra gyvenimas, kurį gyvenu kieno nors, gal Dievo kūno verčiamas.

Kadaise, pasirinkęs vieną kelių – ar galėčiau pasakyti kur jo pradžia?

Pačios ankstyviausiosios vaikystės laikotarpį turėčiau atpasakoti kaip šviesiausią – švytintį ir slystantį kaip vidurdienio saulės zuikučiai be skaičiaus bėgiojantys vasaros vandens paviršium ir ganomi vėjo, žaidžiančio su vėsiais šešėliais, krentančiais nuo pakrantėje augančių krūmų, pušų, lazdynų, alksnių nes baisiausi dalykai privalomai išsakomi pirmiausiai, o kiti – tik pokalbiui deramai užbaigti, jeigu skaitytojui dar nepabodo, kaip koks įmantrus puslapio pagražinimas. Bet retorikos menas seniai užmirštas, nėra vertinamas, o gelbėti jau belieka tik asmeninio balso intonacijas. Man gal dveji ar treji metai – guliu paupyje ties Martinonių kaimu prie Nemuno vingio – apakintas saulės, įsivaizduoju dangaus kariaunos didybę su visomis galiomis, sostais, angelais ir archangelais sumaniusius čia, mano akivaizdoje, pasirodyti visa  galybe. Dar nemoku kaip reikiant skaityti, o jau žinau vardus visomis senosiomis kalbomis ir jų slaptą hierarchiją ir kiekvieno paskirtį šioje žemėje. Gal todėl, kad save įsivaizdavau išskirtiniu, o gal todėl, kad tik jie patys pasirinko šitą vietą ir šitą dieną, ir šitą valandą savo malonumui ir smagumui. Taigi vieta aiškiai šventa, čia naktimis su dėde bus sugauta daug žuvies, išgerta daug samagono, ir bus surasta daug skenduolių. Bet tai atsitiks daug vėliau ir niekam net į galvą neateina kiek prabėgs laiko, kol sugrius tvartai ir trobesiai, užžels daržai ir visi aplinkiniai laukai, pilni žmonių klegesio, kol, pagaliau, virs giria, kur naktimis galima pasišnekėti su pelėdomis. Lygiai taip “nevykusiai“ mirs, žus autokatastrofose, pasikars ar dar kokį neįprastą būdą numirti susiras daugelis pažįstamų, kaimynų ir giminaičių, o visus juos galima atrasti, jeigu turi kantrybės ir manaisi kad praeityje slypi pradžia, atvažiavus iki nedidelių Nemaniūnų kapinaičių, kur visi numirėliai tave atsimena nuo mažens, dar ropinėjusį keturpėsčią, nebent numirę būtų atsisakę to, ką žinojo gyvi būdami. Kaip tik atvirkščiai – dar nežinia, ar galėtum išvardinti visas mirties duris, kurias jie atvėrė ir vargu, ar pats panorėtum pakartoti jų veiksmą. Bet juk pakartosi – tik savaip. Štai dėdė Pranas, bent dešimtį metų vienas pragulėjęs troboj ir rastas jau po insulto, dėdė Stasys, girtas pargriuvęs tiesiog po traktoriaus vikšrais, dėdė Vladas, milicininkų negyvai užspardytas, nes mėgo priešintis, močiutė Morta, mirusi nuo oro netyčia patekusio į veną injekcijos metu, teta Stasė, visą gyvenimą atidavusi ūkiui, o teturėjusi tik sintetinį lietpaltį ir dviratį ir nepažinusi anei jokio vyro, nesutaupiusi anei kokios sumos, tiesiog pasimirusi nuo krūties vėžio. Pusbrolis, kuris mokė auginti triušius ir upelio ūksmėje gaudyti upėtakius – buvo sugėrovų tiesiog užmuštas girto kivirčo metu. O dar anksčiau jo brolis buvo rastas ant dirvono – diagnozė kraujo vėžys, o kurgi dar visą gyvenimą nevisprotis jų tėvas?

Mano tetoms ir dėdėms iš mamos pusės mieliau būtų buvę matyti visus mus tris vaikus kalėjime ar prie Aušros vartų Vilniuje elgetaujančius, bet ne todėl, kad jie kokie kietaširdžiai kurmiai protestantai ar apgailėtini žmogeliai, pasidavę turto ir kontrabandinių prekių kaupimo manijai – ne, kaip tik todėl, kad mes buvome sesers, ištekėjusios už žmogaus iš nykiai neturtingos mažažemio šeimos prieš visos giminės valią. O valia buvo išreikšta aiškiai ir suprantamai – „visos gyvenimo blogybės iš skurdo“.
Bet kas man – sėdinčiam ant smėlėto skardžio ir visiškai užburtam rojaus švytėjimo? Vandens, dangaus, nesuskaičiuojamų paukščių, vabalų, atsitiktinių žmonių balsai, virpesiai, garsai, susiliejantys į alsų vasaros mėnesio karštį virsta viso pasaulio neišreiškiamu suvokimu.

Kas man suaugusiųjų rietenos ir žvilgsniai, slaptos kalbos. Mano seneliai, mano mamos seserų ir brolių manymu, buvo tikrojo gūdžiausiojo vargo ir tamsos gimdytojai, visai nežmonės, o gaivalai, bet ta metafizika man dar buvo nesuprantama – kuo taip žmonės skyrėsi nuo gaivalų, ypač dėl nesuprantamo man „moralinio“ aspekto, bet tai ne fizinis skirtumas, o kažkoks nors ir nematomas, bet, rodos, dar svarbesnis bruožas. Nepaisant to, man mano dėdės buvo panašūs į žmones, netgi labai. Tą lengvai matau nuotraukose ir girdžiu graudžiuose laidojimų giedojimuose, kur po krikščioniška forma girdžiu tikrąjį tikėjimą, nieko bendra neturinčio su judėjų. Antai –

mano močiutė Morta, sėdinti dažniau nei einanti, nes amžinai velka skaudančią koją, (yra juk tokių ligų ir negalių), kurių niekas negali pagydyti, taigi taip ir vilks, kol pajėgs vaikščioti tarp gyvųjų, nors ji jau seniai seniai virto žole, sniegu, nukritusiais lapais, vėl pavasarine žole ir taip be pabaigos, o eiliškumą skaičiuoja tie, kas už pinigus bažnyčioje priprašo kunigo garsiai įvardinti mirusią. Labai būna juokinga, kai koks krikščionių kunigas ( dažniausiai jie yra mažaraščiai) per skubėjimą neištaria kokio vardo ar pavardės, bet visi vis tiek lieka laimingi, nes jų žmonės buvo ir šiemet pakartotinai įrašyti į dangiškąją knygą.

Jau nebesugrąžinamo laiko vakarais aš dar vis klausau močiutės pamokėlės, kaip dievas nubaudė velnią, mat anas griežė smuikele (kaip vėliau mano sesuo), palypėjęs ant kopėtėlių. Neturėjo jis ten palipęs stovėti ir groti, neturėjo jis gundyti žmogaus keista muzika, bet toks buvo dievo įsakymas, matyt, labai vaizdžiai perteiktas ir parodytas filme tuberkuliozės dispanserio ligoniams, o tarp jų buvo ir mano močiutė – taip išvydusi vienintelį savo gyvenime filmą, kurį perpasakodavo kiekvienąkart gražiai įprašyta. Nors atkakliai atsisakinėjo paaiškinti, koks skirtumas yra tarp dievo ir velnio, ir kokie juos sieja ryšiai. Man reikėjo pragyventi pusę šimto metų, kad suprasčiau jog jie tėra tos pačios monetos dvi skirtingos pusės.

Nesuprantamas Dievo pyktis ant Velnio, krentančio žemyn kaip į pragarą it kristų žmogus iš dangaus karalystės. Gal Dievas nemėgo Vivaldžio, bet jis nugalėjo. Paskui buvo pats nugalėtas ir liko amžiams kyboti ant kryžiaus, va, tame pigiame paveikslėlyje, trobos rytiniam kampe, viena koja dar pririšta prie kryžiaus, kita su Juozapo Arimatėjo pagalba jau siekia nežinia iš kur čia atsiradusį apvalų granito kaip Žemės rutulį, tokį patį gigantišką kaip kitame kito amžiaus paveiksle – Pablo Pikaso “ Mergaitė ir rutulys“ iš „žydrojo“ periodo ( ant akmens sėdi milžinas, man vis atrodė kad tai ir yra Pikasas, o mergaitė – labai panaši į mano žmoną ankstyvojoj jaunystėj). Kodėl tokios mergaitės privalo sutikti tokius pikasus? Ir dar leistis jų piešiamos?

Laukite tęsinio…