Baigiamoji dalis. 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis Religinė revoliucija Religingi žmonės asmens laiką vadina sekuliariu, nereliginiu, geriausiu ar blogiausiu atveju – pagonišku. Bet kokiu atveju kalba eina apie tokius žymius ir greitus pasikeitimus, kad verta juos pavadinti religine revoliucija. Asmens laikas iš principo ir nuosekliai yra apofatinis – galima pasakyti „nihilistinis“, nors išleidžiama iš akių, kad asmens laikas turi savo žmogaus įsivaizdavimą. Asmens laiką galima apibrėžti kaip apofatinį laiką. „Apofatika“ priešpastatoma „katafatikai“ kaip du skirtingi dievoieškos būdai: „apofatikas“ apibrėžia Dievą per jo neigimą (Dievas – ne saulė, ne
Toliau…
Tęsinys… 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 5 dalis Atsivėrusi klausa Pasaulio dinamika ir chaotiškumas prašyte prašosi grįžtamojo ryšio. Aklai galima šaudyti tik į vietoje stovintį taikinį. Valdžia moka taip supančioti žmones, kad juos bet kurią akimirką galima būtų sušaudyti, nesitaikant. Bet labiau apakintas tas, kuris nori apakinti kitus, labiau kurčias yra tas, kuris kitiems užčiaupia burnas, trokšdamas vien komanduoti. Paralyžiuotas ir bejėgis yra tas, kas nori atimti kitų teisę judėti savo nuožiūra. Archajinis žmogus painioja valdžios apakimą, nejudrumą ir kurtumą su Dievo tylėjimu, jo nematomumu, jo valdžia. Šiuolaikiniam žmogui valdžia turėtų
Toliau…
Tęsinys… 1 dalis, 2 dalis, 4 dalis, 5 dalis *** Ar esama gyvybės erdvėje be ribų? Ar galimas kelias erdvėje be orientyrų? Ar yra gyvybė, kitaip tariant, yra ji yra šiuolaikiniuose miestuose? Ne gyvybė, kaip elementari baltyminių kūnelių masė, o gyvybė, kaip žmogaus egzistencija? Asmens laikas yra vienintelė tikra civilizacija iš visų mums iki šiol žinomų, nes tai miestų epocha ir sugebėjimo gyventi mieste – sausakimšame, civilizuotame, buržuaziniame, miesčioniškame – epocha. Visi šie apibūdinimai, atsiradę skirtingu laiku, reiškia viena – miestą-polį. Tai sugebėjimas gyventi ten, kur gyventi neįmanoma, kur sutrūkinėję visi ryšiai,
Toliau…
Tęsinys… 1 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis Žmogus be ribų Asmens laiko žmogus iš esmės vengia savo esmės apibrėžimo – išorinio apibrėžimo.Tai – jo laisvės dalis. Šis vengimas – gelbėjimasis nuo susvetimėjimo ir vergijos, kurią sukelia asmenybės apibrėžimai pagal išorinius parametrus – socialinius, politinius, ekonominius. Žmogus nesileidžia manipuliuojamas, o reikalauti iš jo, kad jis bėgtų būtinai pozityviaus tikslo link, būtų jau nežmoniška. Rėjus Bredberis sugalvojo ateivį, kuris taip jautriai reagavo į žmogiškąsias kančias, kad jeigu pro šalį eidavo našlė, jis pasiversdavo jos apverkiamu vyru; jeigu šalimais eidavo berniukas, verkiantis motinos,
Toliau…
Pradžia… 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis Galbūt pavadinimas „asmens laikas“ ne toks vykęs, kaip man pasirodė prieš dešimtį metų, kai aš jį sugalvojau. Pirmiausia, jis šiek tiek klaidina. Antra, jis dažnai pernelyg priartėja prie žodžio „asmeninis“, suprantamo kaip „smulkus“, arba, kas visai blogai, „atskiras“. Tačiau svarbiausia, jame yra nuoroda į žmogaus laiką. Buvo „beždžionės laikas“. Buvo rūšies laikas. Buvo valstybės laikas. Jis nutildo ginčus apie tai, kada „antika“ virsta „viduramžiais“. Arba kaip suderinti europietišką istoriją su azijietiška. „Dievo mirtis“ – žmogiškojo asmens gimimas 19 amžiaus pabaigoje atsiranda sąvoka
Toliau…
Tavo veidrodžiuos laiko nėra. To, kurio apskritai nebėra ir niekad nebuvo, – mechaninio laiko. Yra tik sena sena tavo siela Apgaulingai jaunam tik tik bręsti pradėjusiam kūne mergaitės. Susyk pamatei, kaip ji išgąstingai sukluso ir dairos. Ir vis tiek, vis tiek sunku patikėt, kad išvys pro išdaužtą veidrodį kaip pro langą ar žaizdą į ją viltį silpnutę didingo šešėlio – gal Visatos bažnyčios, gal vienišo šventojo – žvelgia į ją, romią ir baikščią. O nuodėmingas rafinuotas tavo liūdesys, kaip ištuštėję pokylių salės, bibliotekos be knygų ir net be lentynų, svetainės ir
Toliau…
Manau, kad esu žmogus be profesijos, nes rašyti yra tas pats kaip ryžtis „skelbti“ tikėjimą, „dirbti“ kunigu, „teikti” psichoterapines paslaugas ar atlikti kokį kitokį asmeniniu patyrimu pagrįstą veiksmą, sunkiai prognozuojant tos bioprocedūros galimus šalutinius padarinius galiausiai sau pačiam, jau nekalbant apie tuos, kurie sureaguoja į mano tekstus ar agrafijas. Vilniaus universiteto filologijos fakultetą baigiau dar okupuotoje Lietuvoje, o neužmirštami universiteto profesoriai – Vitas Areška, Elena Bukelienė, Donatas Sauka, Albinas Jovaiša, Jonas Dumčius – suformavo mano santykį su Knyga. Patyriau įtaką, kurią vėlesniais metais darė keletas man artimų mentorių, pvz., Vytautas Rubavičius
Toliau…
